Paprastai Voras mėgaudavosi šia akimirka: su kiekvienu žingsniu muselė, spurdanti tinkle, tik dar tvirčiau į jį įsipainiodavo. Jausdavosi it akiplėša vaikas, krečiantis solidiems vyrams ir moterims pokštą. Jie žiūrėdavo į jį kvailais žvilgsniais ir Voras dažnai vos susilaikydavo neprapliupęs kvatotis. Dabar tačiau pats jautėsi lyg muselė, su kiekvienu žingsniu labiau įsipainiojanti į tinklą. Neturinti kur trauktis, priversta viską pabaigti.

Antro dežavu jis nebūtų ištvėręs.

Deja, laikas buvo padaręs savo. Priešais išvydo nepažįstamą inteligentiškos ir kiek dabitiškos išvaizdos vyriškį. Tarsi sudilusioje skulptūroje - veide atpažino ano vaiko bruožų likučius, aptrintus  gyvenimo. Pats nebūtų galėjęs pasakyti, geriau ar dar sunkiau nuo to pasidarė.

Kelias akimirkas jie stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Emilijus neabejotinai atpažino svečią, tačiau nustebęs neatrodė. Veikiau jis tarsi suseno – sunku buvo pasakyti, kas konkrečiai pasikeitė, tačiau veide, kuris vis viena išliko panašus į porcelianinės lėlės veidą, įsirėžė kažkas amžina. Voras kentė įdėmų žaižaruojančių akių žvilgsnį, slystantį jo povyza bei drabužiais, ir pasijuto beviltiškai kvailas šalia šio žmogaus.
Akimirką tai tapo taip nepakeliama, jog buvo begriebiąs ginklą, pasiryžęs nudėti auką čia pat, tačiau šis netikėtai paklausė:
– Kaip laikosi tėvas?
Dėbtelėjęs į  veidą ir nepamatęs jame paniekos, Voras pajuto dėkingumą ir burbtelėjo, jog laikosi kuo puikiausiai.

Emilijus palingavo galva ir abejingai įsistebeilijo į tamsų gretimo kambario lango kvadratą.
– Turbūt įtari, dėl ko aš čia?
– Jei būtum užsukęs draugiškai pasišnekėti, veikiausiai būtum beldęsis. Nebūčiau prieš, jeigu paskubėtum.
– Ne, prieš tai šiek tiek pasivažinėsim.
Emilijus linktelėjo galva ir klusniai pasisuko lauko durų link.

Įsitikinęs, jog nei muselė, nei niekas kitas nemato, Voras patyliukais išsitraukė revolverį ir nutaikė  į savo priešais žingsniuojančios muselės galvą. Patenkintas šyptelėjo ir, pasijutęs daug geriau, įsidėjo ginklą atgal į kišenę. Jis iš tiesų gali bet kada nudaigoti savo muselę. Yra padėties šeimininkas.
– Graži skrybėlė, – lyg tarp kitko pagyrė Emilijus, o Voras nevalingai čiuptelėjo už savo nutriušusio galvos apdangalo. Nors ginklo nebetraukė, „padėties šeimininko“ apsvarstymus teko pradėti iš naujo.

Panašūs Emilijaus komplimentai jį visuomet trikdė – nesuprasdavo, ar tai nuoširdus ar ironiškas pastebėjimas. Nors ir koks nuoširdus atrodydamas, Emas visad buvo be galo prieštaringas žmogus, už ką Voras ilgainiui, per daugybę nesimatymo metų, ėmė jo neapkęsti. Dabar jis beveik neabejojo, ar tarėsi neabejojąs, jog visa tai tėra ironija. Šios tobulos žmogystės antausis aplinkiniams. Tokiems kaip Voras.

Sunkiausia buvo dėl muselės ypatingo statuso. Tai nebuvo įprastas užsakymas, kuomet reikia ateiti, likviduoti ir išeiti. Ir ne vien dėl to, jog šį kartą likviduoti prisireikė savo praeities šmėklą.

Užsakovas, pasiryžęs šiam kebliam žingsniui, viską numatė kuo smulkiausiai, o Voras, gerbdamas užsakovą dėl ryžto bei nenorėdamas sumokėti savo kailiu, privalėjo viską padaryti lygiai kaip sumanyta. Tik dėl to vis dar terliojosi ir dabar liepė Emilijui sėstis į savo mažutėlį automobilį. Muselė dairėsi, tyrinėdamas vietą, kurion pateko – akivaizdžiai neatrodė susižavėjęs. Bjauriausia – Vorui buvo ne tas pat. Vis labiau norėjo spjauti į sutartį ir viską pabaigti.

Ar Emilijus darė ką nors ypatingo? Anaiptol. Tiesą sakant, tai ir buvo keisčiausia.
– Ar daug žmonių esi pribaigęs? – netikėtai pasiteiravo jis. Voras krūptelėjo ir tuoj pat dėl to suirzo.
– Ganėtinai. O koks tau skirtumas?
Jis neatsakė. Tik šiek tiek melancholiškai palingavo galva ir ėmė sekti lempų žiburius.
Kelionė buvo be nuotykių. Abu sėdėjo paskendę mintyse ir Voras kurį laiką net buvo pamiršęs, su kuo ir kokiu tikslu važiuoja. Pasijuto kiek ramiau.

Dešimties aukštų naujos statybos daugiabutyje miesto pakrašty Vorui priklausė du objektai: vieno kambario butas septintajame aukšte bei garažas, skirtas ne mašinai – ją Voras palikdavo netoli esančio prekybos centro aikštelėje. Garažas būdavo užsakymų laikinoji ir paprastai paskutinė rezidencija.

Tik ne šio.

Voras ilgai derėjosi, kol sutiko pribaigti auką ne kur kitur, o savo bute – užsakovas reikalavo viską atlikti su derama pagarba.

„Jei jau nusprendė daigoti nuosavą vaiką, galėtų neskydalioti ir dėl smulkmenų,“ – Voras pajuto, kad vėl pamažu susierzina.

Deja, užsakymas juk yra užsakymas, o pinigai nesmirdi. Jis pastatė mašiną garaže ir, liepęs muselei eiti pirma, nusekė iš paskos, dėl visa pikta gniauždamas revolverio rankeną lietpalčio kišenėje.