Vyriausiojo vado bucinys

Skiriu Sandrai: gimtadienio ir visų drauge sukurtų pasakų proga. </i>



Tokį tobulą vyrą buvo galima tik sugalvoti.

Ir Evai buvo gera žinoti, kad būtent šio žmogaus rankose – visos jos tautos likimas.

Šią savaitę, kai susivieniję Sukilusieji rinkosi vienoje stovykloje, besiruošdami smogti Imperijai (ar tikrai anie taip vadinosi? Ji nebuvo visiškai tikra), Eva stebėjo vyriausiąjį vadą, nuolat skubantį tai šen, tai ten, bet visad randantį laiko bent drąsinančiam šypsniui.

Kaskart, kai Jis su būriais išeidavo į žvalgybą ar gindavo stovyklą nuo priešų, Eva jausdavo gilų kartėlį – norėjo čiupti savo veltui gulintį kardą, bėgti paskui ir reikalauti, kad pasiimtų ir ją, kad leistų kautis ar bent numirti drauge... Tačiau juk nė to kardo valdyti ji iš tiesų nemokėjo.

Be to, darbų buvo apsčiai ir čia, stovykloje: reikėjo tvarstyti sužeistuosius, virti valgį, taisyti ginklus. Kartais ji nepagalvodavo apie Jį net pusdienį ar ilgiau.

Sekėsi sunkiai. Naujosios tvarkos šalininkai buvo geriau ginkluoti, treniruoti. Be to, jų buvo daugiau. Ir kas kartą, kai susiremdavo priešingo jėgos, Imperijos pranašumas vis augo.

Kaip karališkos giminės palikuonė, Eva galėjo dalyvauti vadų susirinkimuose. Nieko nenusimanė apie karybą – buvo tik garbės viešnia, todėl tiesiog klausydavosi prastų žinių ir stebėdavo susirinkusiuosius. Tada Jo veidas tapdavo neperregimas, kartais tarp antakių iškildavo rūpesčio raukšlelė, o akys mąsliai ir neramiai varstydavo horizontą virš laužo.

Bet Jis vis viena nenorėjo pasiduoti. „Mes turime tokias pačias galimybes. Tai mums apreiškė kovos pradžioje – turime tuo tikėti ir kautis iki paskutiniosios“, – trumpai nukirsdavo Jis ir tuo baigdavosi kiekvienas pasitarimas.

Eva matė, kaip dega pykčiu kitų vadų akys – turbūt būtų nudėję vyriausiąjį miegantį ar uždarę su belaisviais, tačiau be Jo visam pasipriešinimui ateitų galas.

– Pamėginkime apsidairyti prie tilto. Jeigu jie užmušė vargšą Riką, veikiausiai rasime ten jo kūną, – jis atsigręžė į Evą, rūpestingai padėdamas jai užlipti į stačią kalvą. Jo rankos buvo švelnios ir šiltos.

Eva linktelėjo galva. Žinojo, kad Jis siaubingai graužiasi – Rikas pasiaukojo tam, kad vyriausiasis išsigelbėtų.

Rikas buvo vienas tų vadų, kurie besąlygiškai tikėjo vyriausiuoju (koks, po galais, Jo vardas? Ar Jis jį apskritai turi? Ar kas nors vadina Jį vardu?..). Kai Riką pagrobė, Eva irgi buvo drauge.

Planas, kurį Jis pasiūlė, buvo toks beprotiškas ir toks pavojingas, kad daugiau niekas ir nebūtų tokio sugalvojęs.

Nenuostabu, kad dauguma vadų pasiuto, šaukė, kad Jis vesiąs žmones į pražūtį. O Jis tylėjo. Kaip visuomet. Ir nesileido į jokius kompromisus.

Tai, kad norinčių eiti kartu beveik nebuvo, ir tapo jos proga.

Visą gyvenimą atsimins, kaip visa drebėjo, kuomet priėjo prie Jo ir pasiprašė keliauti drauge. Pirmą kartą buvo taip arti – matė kiekvieną jo veido bruožą, kiekvieną nuotaiką, šmėsčiojančią akyse. Užuodė laužo dūmus jo plaukuose ir salsvą prakaito kvapą.
– Kartu? Juk girdėjai, ką sakė likusieji – visi mirsim, – šyptelėjo Jis. Vis dėlto veide matėsi rūpesčio ir nuovargio žymės, o šypsena buvo kiek liūdna. Tačiau jis sugebėjo šypsotis net sunkiausiomis akimirkomis. Tai ir įkvėpė visiems vilties.
– Man nesvarbu, – stengdamasi, kad balsas nedrebėtų, tarstelėjo Eva. – Galėsiu padėti sužeistiesiems, – pridūrė, labiau už viską bijodama, kad Jis išvadins ją niekam tikusia kovoje.
Bet Jis to nepadarė. Kurį laiką mąsliai žiūrėjo į Evą, rodos, permatydamas ją kiaurai. Galų gale nusišypsojo, švelniai suėmė rankomis jai pečius ir ištarė stebuklinguosius žodžius:
– O jūs narsi, Eva. Ir mums pravers kiekvienas narsus žmogus.

Žygio būta iš tiesų sunkaus. Ir, nors pavyko įgyvendinti idėją – įslinkti į Imperijos stovyklą ir padegti jų amunicijos sandėlį – sunku pasakyti, ar  sėkmingo – juos pagavo. Eva sėdėjo tvankiame bunkeryje ir visa drebėdama meldėsi. Ne, ne dėl savo gyvybės – jai pavojus vis viena negrėsė – dėl Jo. Nes kalintojai būtų nedvejodami nusukę Jam sprandą, jeigu tik būtų žinoję, kaip Jis atrodo.

Juos ilgokai tardė, grasino, kad visus nugalabys. Eva iš savo kampučio stebėjo, kokie permainingi jausmai Jį drasko. Neabejojo, kad Jis tuojau pat prisipažintų, jeigu tai nereikštų sukilimo pabaigos. O neprisipažindamas stūmė į pavojų bendražygius.

Bet šie tuo metu kūrė planą. Narsūs vyrai ilgai ginčijosi, nes visi norėjo prisipažinti vietoj savo vado. Galų gale nuspręsta, kad Rikas, irgi nešiojęs vado ženklą, lengviausiai apmulkins kalintojus. Ir jie buvo teisūs.

Kitą dieną mus paleido, tikėdami, kad stovykloje beveik nebeliko karių, todėl vadas, palikęs kelis likusius kovotojus saugoti stovyklos, atėjo čia su civiliais. Civilių žudyti Imperija negalėjo, o dauguma kautynių vykdavo naktį, todėl narsiausių sukilėlių karių jie nepažino ir kai kitą dieną saulė įkopė į zenitą, jie jau buvo stovykloje.

Jis stovėjo ir klausėsi iš nuostabos ar iš siaubo sustingusiu veidu. Kažkas nemačiom smarkiai įžnybo Jam į ranką – kad nieku gyvu nesugalvotų prasižioti.


Visi be galo nustebo ir nudžiugo, pamatę mus, o ypač Jį, gyvus. Riko nepasigedo beveik niekas, o sužinoję apie sėkmę, ilgai šventė.

Tik Jis ilgai rymojo ant nuošalaus akmens, susiėmęs rankomis galvą. Eva atsisėdo šalia ir tylėjo drauge. Nepaisant visko, jautėsi laiminga, kad gali būti šalia Jo. Kad Jis žino, jog Eva egzistuoja, kad leido jai kartu keliauti. Nors ir atrodė nelaimingas.
– Nebežinau, ar teisingai elgiuosi, – staiga tarė Jis. Eva krūptelėjo, nes nemanė, kad ją pastebėjo. – Turbūt turėčiau džiaugtis, kad beveik visi likot gyvi.
– Tu mums labai reikalingas.
– O argi niekam nereikalingi tie, kurie žūva, kad aš gyvenčiau? Tik tam, kad nuvesčiau daugiau mūsiškių į žūtį...
– Nešnekėk šitaip, net nemėgink abejoti savimi. Nes tada mes irgi neturėsime, kuo tikėti.
Jis atsisuko ir kurį laiką žiūrėjo į Evą. Jo veide žaidė vis tas pats drąsinantis šypsnys – truputį liūdnas, bet skatinantis tikėti, kad viskas dar gali baigtis gerai.
– Aš pasistengsiu. O dabar turiu šį tą padaryti, antraip nerasiu ramybės... Ačiū, – Eva pajuto sunkią, bet švelnią ranką ant peties. Lengvą jos spustelėjimą.
Jis pakilo ir nuėjo tamson. O Eva pajuto kaip kažką spauste suspaudė krūtinėje. Iš laimės ir iš liūdesio.

Ji pasuko link stovyklos – linksmybės pamažu rimo, visi ruošėsi miegoti. Kur ne kur ruseno laužai, aidėjo juokas ir kalbos. Bet visa tai Evai atrodė netikra ir kvaila, nes Jo čia nebuvo.
– ...taip ir išėjo? – ji nugirdo du sargybinius, apie kažką gyvai šnekučiuojančius.
– Atsistojo ir išėjo kaip stovi. Sako, nerasiu ramybės, kol bent jo kūno į stovyklą neparnešiu.
Eva nutirpo.
– Pamišėlis. Juk visas paupys knibžda priešų... Taip brangiai mokam už jo gyvybę, o jis vis viena elgiasi kaip pamišėlis.
Ji pasileido bėgti. Nieko nematė, negirdėjo. Apie nieką negalvojo, tik bėgo savo kuklaus būsto link, galvodama apie kardą, kuris ten rymojo be darbo.

Kardas buvo sunkus. Eva vargais negalais paslėpė jį tarp plataus apsiausto klosčių ir išsmuko iš palapinės.
– Aš į miškelį, reikalas prispyrė, – sumurmėjo ji sargui ir, kol šis nepradėjo klausinėti, kuo netinkamas yra miškelis stovyklos teritorijoje, nėrė į tamsą.

Jis neabejotinai traukė prie upės, kaip sargai ir spėjo. Ten juos apklausė priešai, iš ten keliavo į stovyklą, ten paskutinį kartą matė Riką gyvą.

Saugus kelias aplink mišką link upės darė didelį lankstą. Grįždami iš priešo, jie galėjo eiti tiesiai, o dabar kelionė turėjo trukti daug ilgiau – skubėdama pasiektų upę tik kitą rytą.

Eva nežinojo, ką darys ir kam pasiėmė kardą. Nebuvo tikra, ar galėtų su juo ką nors nukauti ar bent jau pasidaryti sau galą. Bet tas skaudantis jausmas krūtinėje buvo nepakenčiamas kaip ir nerimas, kuris stiprėjo su kiekviena akimirka.

Naktis buvo tokia tamsi, o jai buvo taip baisu vienai bėgti palei mišką, kardas buvo toks sunkus, o kvapo taip trūko, kad ji ėmė verkti.

Po to jau nieko nebejautė, rodėsi, kad sapnuoja. Kūnas judėjo mechaniškai, veržėsi pirmyn, ašaros tekėjo upeliais, bet Eva nebejautė nuovargio ir to iš proto varančio dūšios skausmo. Tik girdėjo tankų pulsą smilkiniuose.

Po to ji sapnavo, kad ją kažkas sugriebė – turbūt priešas nutvėrė ir tuoj nusuks sprandą – tačiau nebeturėjo jėgų bijoti. Tada sapnavo Jį, tiksliau, Jo plaukų, prakaito ir odinio palto kvapą. Sapnavo Jo rankų šilumą ir kvėpavimą. Ir tai buvo pats nuostabiausias sapnas jos gyvenime.

Evą pabudino ryto saulė ir rasa, nuo kurios sušlapo jos kojos, apautos tik plonais medžiaginiais bateliais. Ji buvo ne namie. Bet ir ne priešo stovykloje. Ji matė mišką ir kelią kuriuo naktį bėgo. Jautė sunkų kardą prie šono.

Bet vis dar jautė šalia Jį. Todėl ilgai laikė stipriai užmerkusi akis, kad sapnas dar truputėlį tęstųsi.
Tik jis nė nesiruošė baigtis. Priešingai – sapnas šniurkštelėjo nosimi ir šiek tiek sujudėjo. Eva pramerkė akis ir negalėjo patikėti tuo, ką mato. Jos sapnas buvo gyvas, laikė ją apkabinęs, kol miegojo, o dabar, pamatęs, kad ji nustebusi žiūri į Jį, nusišypsojo savo drąsinančiąja šypsena ir padėjo Evai atsistoti. Galūnės po nepatogaus miego buvo sustingusios, bet jai tai buvo nė motais.
– Eva, jūs esate labiausiai pamišusi princesė, kokią man yra tekę sutikti, – galiausiai tarė, paimdamas jos ranką ir švelniai trukteldamas paskui.
– O jūs – labiausiai pamišęs vyriausiasis vadas.
Jis nusijuokė ir toliau jie ėjo tylėdami. Eva vis dar jautėsi kaip sapne, mėgavosi kiekviena šios trapios tobulybės akimirka.

Žemė aplink upę surausta kadaise sprogusių bombų nuolaužų. Ji turi paleisti Jo ranką, kad galėtų lipti. Jis jai padeda, jie pačioje gumbuoto kalno viršūnėje. Mato prieš saulę spindinčią upę, išsiraičiusias sugriuvusio tilto liekanas. Jis švelniai apkabina Evą, švelniai priglaudžia ją. Tai lyg sapnas. Tobula laimės akimirka tarp nevilties ir liūdesio. Net jeigu po kelių minučių tektų mirti, tai nebūtų taip baisu. Jei tik Jis prieš tai išpildytų didžiausią jos svajonę...

Veikiausiai ir būtų . Jis iš tiesų palenkė galvą, ruošdamasis pabučiuoti Evą... Tačiau tuo metu nuo tilto nuolaužų vėjas atnešė šūktelėjimą, privertusį Jį tuojau pulti kalno papėdėn, link tilto.
– Vade, ar tai jūs? Vade, aš čia!
Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, tai buvo Riko balsas ir jis sklido nuo tilto griuvėsių, suformavusių paupyje savotišką pastogę.

Tekinom nuskubėję į pakalnę, jie iš tiesų pamatė Riką – tiesa, sužeistą ir pririštą prie metalinio tilto karkaso, bet įnirtingai besistengiantį išsivaduoti.
– Po velnių, tu gyvas! Tu gyvas! – vadas atrodė be galo laimingas. – Neįsivaizduoji, kaip man palengvėjo.
Tarsi nežinodamas, kur dėti džiaugsmo perteklių, jis dar kartą prispaudę Evą prie krūtinės ir, išsitraukęs peilį, ėmė vaduoti Riką.
– Rikai, ką jie tau darė? Kodėl čia pririšo? – Evai rodėsi, kad ji iš laimės tuoj pakils į orą. Viskas klostėsi neįtikėtinai puikiai. Sakytum, pernelyg puikiai.
Rikas nieko neatsakė. Jis sustingęs įsistebeilijo į kažką už Evos, o galų gale ėmė muistytis ir šaukti:
– Tai spąstai! Bėkit, bėkit, po velnių!
Tačiau bėgti buvo vėlu.

Netrukus Eva pajuto, kaip kažkas grubiai griebia ją už juosmens ir riša, tačiau išsivadavo. Pamiršusi kardą, ji kumščiais veltui daužė ir stumdė Imperijos karius, bandydama prisibrauti prie Jo. Jų buvo tiek daug, kad sunkiai matė ką nors daugiau nei kareivių uniformas, batus ir ginklus. O netrukus viskas nurimo.

Ją paliko, nes Eva buvo civilė – jos grobti priešai negalėjo. Ta buvo veikiausiai vienintelis sukilėlių pranašumas prieš Imperiją. Ji apkvaitusi apsidairė aplinkui. Nei Riko, nei vado nebebuvo – liko tik daug kareiviškų batų pėdsakų.

Juos neabejotinai nusivedė į stovyklą. O gal jau nužudė? Ne, ne!

Ji negalėjo tuo patikėti. Ne dabar. Tik ne dabar, kai Jis jau laikė ją glėby, kai viskas, rodos, pagaliau ėmė klostytis taip, kaip ir turėjo!

Ji bėgte pasileido link stovyklos.

Jie nepasiduos. Kažką dar galima padaryti. Ji gali išmokti kovoti, gali užpulti priešą, gali susigrąžinti Jį...
Eva nervingai išsitraukė kardą. Išmoks juo kautis. Pareikalaus meistrų, kad neleistų Jo nužudyti. Kad jie dar galėtų susitikti... Bent tam vienam bučiniui, kuris jai po viso to, ką teko patirti, neabejotinai priklausė!

Tačiau kažkas buvo pasikeitę.


Netoliese stoviniavo būrelis Imperijos karių. Jie buvo atsirėmę į ginklus, draugiškai šnekučiavosi.
– Vilte, gal užrūkyt turi? – šūktelėjo pamatę ją.
– Ne, aš nerūkau, – vardas, kuriuo jie pašaukė, atrodė visai svetimas.
– A, na ką padarysi. Šauniai kovėtės, beje! Net keista, kaip su tokiom pajėgom ir ginklais taip ilgai atsilaikėt...
Jie sakė dar kažką, bet ji nesiklausė.

Vadinasi, jie baigė. Pagavo vyriausiąjį vadą, nusuko jam sprandą ir žaidimas baigėsi. Imperija laimėjo. Vadinasi, princesė Eva niekad nebesusitiks Jo. Nes ir Evos nebėra. Nieko nebėra – visi išgaravo tą pačią akimirką, kai mirė vyriausiasis vadas.

Širdį jai suspaudė baisus kartėlis. Visada būdavo nemalonu pralaimėti, ypač kai pergalės būdavo siekta ne vieną dieną... Tačiau dabar Viltei neberūpėjo pergalė ar pralaimėjimas – visa tai buvo bendras fonas. Šis žaidimas buvo ypatingas, jame įvyko šis tas daugiau nei pergalė ir pralaimėjimas...

Jos daiktai jau buvo nunešti prie mašinos, kažkas davė atsigerti. Tuoj reikės grįžti į miestą, į nuobodų gyvenimą. Rytoj eiti į darbą.

Kodėl istorija negalėjo pasibaigti taip, kaip turėjo?!

Ant netolimo kelmo pamatė sėdintį Tomą, krutinantį nuskaudusių kojų pirštus ir bandantį gražiai nuardyti vyriausiojo vado skiriamuosius ženklus nuo mylimo odinio palto. Šalia stoviniavo Erikas  ir žaidė su virve, kuria neseniai buvo surištas.
Pamatęs ją, pastarasis pamojavo.
– Gal turi cigarečių? – paklausė jai priėjus.
– Nerūkau.
– Kitą kartą prieš žaisdamas išsiaiškinsiu, ar meistrai savo postapokaliptinėje istorijoje numatė vietos bent kelioms cigaretėms, – atsiduso Tomas. – Bet žaidimas vis viena buvo neblogas.
– Tave pribaigė?
– Aha. Ir mane, ir Riką. Iš karto, kai nusitempė į stovyklą... Žinojo, kad ateisiu jo ieškot.

Bet Viltė tai jau žinojo.

Jis šyptelėjo. Paprastai, kaip visi žmonės, kurie yra truputį pavargę ir džiaugiasi, kad netrukus galės pasimėgauti karštu dušu.

Vis dėlto jis atrodė it nesavas. Lyg inkubacinėje būsenoje – jau nebe tas, kuo buvo visą savaitę, bet dar ne tas, kuo yra paprastai.

Ji kilstelėjo ranką. Ši drebėjo. Vis dar jautė princesės Evos emocijų palikimą – kažką nemaloniai maudė krūtinėje, o gerklę smaugė kažkas panašaus į verksmą. Be to, jautė siaubingą neteisybės ir neužbaigtumo jausmą. Ir šitas jau buvo tikrų tikriausiai jos.
– Kažkaip sunku grįžti į realybę, – po neilgos tylos pripažino Tomas.
– Sunku. Bet ir žaidimas buvo neeilinis.
Jis palingavo galva, o Viltė nuėjo tvarkytis – nors ir kaip nenorom. Ji buvo pažadėjusi pavežti dar kelis žmones, todėl negalėjo ilgai trukti. Turbūt ir namuose jos nekantriai laukia...


Viskas buvo sudėta ir Viltė laukė, kol vienas iš pakeleivių, galų gale susimedžiojęs cigaretę, baigs ją rūkyti. Drebulys ir apmaudas ne tik nepraėjo, bet smarkiau sugniauždavo kaskart pagalvojus, kad viskas tuoj negrįžtamai prapuls. Mintyse ji vis prisimindavo, kaip jautėsi Eva, ką ji galvojo. Kas galėjo įvykti...

– Vilte!
Veikiausiai Tomas pamiršo, kad ji nerūko.
– Palauk.
Jis pririsnojo prie jos, nusišypsojo.
– Nežinau, kaip tau, bet man čia viskas ne taip baigėsi. Ne laiku. Todėl privalau šį tą perduoti princesei Evai nuo vyriausiojo Sukilusiųjų kariuomenės vado. Kitaip neturėsiu ramybės...

Visi nustebę žiūrėjo į du beveik nepažįstamus žmones, kelioms akimirkoms pavirtusius įsimylėjėliais. Juk jie nežinojo, kad tai ne tie žmonės.

Tokį tobulą vyrą iš tiesų buvo galima tik sugalvoti. Tomui pavyko.

Ir Viltė buvo rami – Eva gavo tai, ko troško visą savo savaitę trukusį gyvenimą – vyriausiojo vado bučinį.